v.i.s.k.ą

O aš jau visai pamiršau, ką reiškia rašyti…Ir prisiminus visas nesamones, suprantu, kad rašyti reikia praeičiai… Nors įžengęs į mano sienom apstatytą gyvenimą ištrynei visus praeities skauduliukus, ji kartais pas mane sugrįžta Tau nežinant…

Tai, jog nustojau rašyti tereiškia vieną - esu laiminga, bet vis dažniau pasiilgstu to jausmo dėliojant mintis, ieškant žodžių taikliausiai apibūdinančių jausmus, norus. Mane… Ir fone tyliai skambanti rami muzika…

Praeitie, man reikia tavęs tik tiek, kad pabūtum mano įkvėpimu..

Neverkiam, nekeikiam savęs už tai kas buvo. Gailėtis jau padaryto - beviltiška. Tik gaila, jog kiekvienas nusivylimas atima pasitikėjimą kitais.

Ir aš taip norėčiau, kad tai, ką sakei būtų buvus tiesa. Taip norėčiau atleisti klaidas, kad ir tą penktą suknistą kartą. Taip norėčiau ir VĖL dėl tavęs peržengti principus, būti naivia. Nes kai buvau naivi, kai bandžiau sau įrodyti, jog visi, kas sako, kad tu kitoks - klysta, buvau LAIMINGA BLET. O dabar..valio. Padarei taip, kad man net šlykštu pasižiūrėt į save. Tapau tokia, kokia sakiau niekada nebūsiu. Verkiu, raudoju, pykstuosi su savimi, žudau nervų ląsteles.. ir dėl ko?

Dėl suknisto idioto, kuris bb šiukšlyne rado, kad visur kiša?

taip. deja taip..

xujnia tu, o ne meilė.

laiminga,

o tu?

Visi sako, kad praeis. Lyg viskas turi praeiti. Ne tiesa. Yra dalykų, kurie pasitraukia, neužstoja kelio, bet lieka. Ir kažkada su šypsena grįžta ir juokiasi iš to šūdo, kurį atėję sukelia. Kiek dienų liūdėta ir kiek džiaugtasi? Nejaugi viskas sunkiau, nei atrodo? Nejau sveriam laimę ir niekada nepasitenkinam jos svoriu? Mums vis maža ir maža, nedžiugina smulkmenos, kurios vis dėlto sudaro mūsų gyvenimus. Galiausiai iš nevilties, sakome, kad esam laimingi ir šypsomės, bet kam? Kitiems nerūpi, kad tai dirbtina. jiems giliai nusispjaut. O apgaudinėti save naivu ir kvaila.

Ir žiauriausia tai, kad visi sako : oho, ji verkia. Oho, jai bloga. O kas aš ne žmogus? Gerai, nemėgstu atrodyt pažeidžiama, bet bejausmė nesu. Yra pas mane ir depresijų, ir nepasitenkinimų. Moku liūdėt ir tikrai moku verkt. Isterikuoju, nervuojuos.

O kartais ne gyvenu, o egzistuoju. :)