BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2016-07-18

du metai laimės, trys mėnesiai realybės

Juokingai skambės, bet gal net šitaip geriau ? Pavargau būti kalta, dėl to, kad jaučiuosi vieniša. Pavargau būti kalta, dėl viso blogio , kuris tau diena iš dienos atsiranda . Gal Dievas nuo tavęs nusisuka, o tu mane kaltini… Bet gi JIS nusisuko, o aš gi likau šalia tavęs. Sėdėjau ir laukiau. Guodžiau ir mylėjau. O dabar?

Tuščia.

Gal ir aš kalta, kad tu kupinas pykčio kiekvieną sekundę, o aš gera, tik kai tyliu . Gal aš ir esu kalta, kad esi šaltas ir abejingas. Bet argi kada nors aš buvau tokia tau?

Ar kada nors išgirdai žodžius, kad tavimi netikiu? Kad nebūsiu šalia , kad ir kas nutiks?

Buvau, esu, bet nebūsiu.

Privertei mane jaustis, lyg aš valdyčiau pasaulį. Lyg turėčiau stabdyti laiką, kada tu nori. Man to nereikia. Vieno ko prašiau - buvo meilė. gaila, kad pamiršai, kaip ją rodyti. Nebejaučiu. Žinok tikrai nebejaučiu… Likau VIENA. O , manau, tai yra sunkiausias dalykas , kurį žmogus gali ištverti.

Ačiū, kad mylėjai,

bet negaliu patikėti, kad šitaip lengvai paleidai…

Rodyk draugams

2015-07-25

du skirtingi gyvenimai

Nemaniau, kad ateis ta diena, kai žiūrėsiu į vieną tašką ir galvosiu tik apie vieną žmogų. Nemaniau, kad kada nors imsi taip ir dingsi. Sunkiausia yra tai, jog pripratimas prie tavęs yra aukščiau milijono. Nežinau kaip gyventi savo gyvenimą, kurį visą šį laiką planavau tik su tavimi. Leidai pakilti taip aukštai, o poto pats koja nuspyrei, kad dabar gulėčiau ant žemės lyg alkana meilės. Gal norėjai, kad maldaučiau pasilikti ir neišeiti? Nors ir kaip širdis plyšo, burna nesugebėjo atsiverti tokiems žodžiams. Aš nenoriu, jog šie santykiai, kad ir kaip skaudu, baigtųsi (nors gal jie ir baigėsi), bet reiškias jie nebuvo verti nieko, ką abu į juos sudėjom. Jeigu žmogaus reikia maldauti pasilikti, jis pats nuoširdžiai to nenori daryti. Prievarta nepakeis jausmų ir neatstatys visko, ką sukūrėme.

Kad ir kaip norėčiau netikėti ta tuštuma, kurią jaučiu dabar, bet manau tai galas. Viskam yra pradžia ir pabaiga. Buvom laimingi, sakėm, kaip niekas kitas. Džiaugėmės vienas už kitą visame savo praeitame kelyje…o dabar? Kąsti,  bandyti įžeisti, sugriauti? Kodėl??? Nuo kada žmonės, kurie tampa vienu, bando vienas kitą užgauti ir padaryti nelaimingu? Argi meilė nėra tam, kad džiugintų? Jog laimę dalintumeisi su tuo žmogumi??

Man buvo gaila laiko, tau darbo. Aš pavargau laukti, kada tapsiu svarbi tiek, kad visus paliksi nuošalėje. Kodėl aš turiu būti ta, kurią visada palieki dėl kitų? Nejau aš tau neįrodžiau kokia mano meilė stipri? Viską aukojau dėl tavęs ir savęs. Buvau pasiruošusi viskam. Ir dėl ko? Kad šitaip paliktum? Pamojavai rankele, net žvilgsnio nemačiau…

Keista, kai vienas žmogus (kuriuo mes buvome) pradėjom gyventi du skirtingus gyvenimus. Gaila, viename iš jų nebėra kažkuriam vietos.

Ir liūdesio nenuskandinsi. Jį belieka išgyventi. Skausmas taip lengvai nenusiplaus, meilė nedings, viskas, ką norėčiau sudeginti iš atminties, per daug brangu.

Rodyk draugams

2015-07-08

Kam tas romantinis cinizmas?

Ir ko gi dar galėjom tikėtis iš sumautų savo gyvenimų, kuriuos valdo mūsų degradavusios asmenybės? Po velnių, kokie dar “happy end’ai”?
Juk tokių nėra, niekada nebuvo ir nebus. O tai, kad kai kuriem patinka savęs gailėtis-visiška tiesa.

Kokie dar vynai ir viskiai? Skrandžiai seniai nebepriima alkoholio, čia tik mūsų sielos vis trokšta pajust svaiginamą šilumą, kuri užlieja kūną ir visišką ekstazę, užvaldančią mintis. Tik apsvaigę tampame dievais. O paprastą, eilinę dieną tebeesame dvasios ūbagai.
Kaip ir daugelis kitų cinikų, gyvenančių šiam pasauly ir nepelnytai gaunančių, tai ko nori.

Siunčiu tuščiagarbius ant trijų raidžių. Tada spjaudau savo gyvenimui į veidą. Deja prieš vėją.

Ir dar, mano ašaros tampa krauju ant tavo lūpų. Nes nuolat žaloju tave skaudžiai, lyg peiliais, į krutinę smingančiais žodžiais. Neatsiprašinėsiu. Savigarba neleidžia.

Tylėjimas užspaudžia arterijas. O ką tu darai? Nieko! Specifiniai prikolai. Žinau, neprisiversi elgtis kitaip. Ir nereikia. Juk žmonės irgi žvėrys. Tik už**** tie savim pasitikintys snukiai.

Gi nebemoku gražiai rašyt, elgtis ir kalbėt. Tegu tai daro tie, kuriems patinka gyvenimo teatras. Kurie neva “dvasiškai tobulėja” būdami tuo, kuo niekada nebuvo ir nebus. Sėkmės!

Taip, mes priklausom tiem laikam, kai sąžinė-smulkmena. Šikam draugam į dūšias, siunčiam atlikt gamtinių reikalų, kišam pagalius į ratus, spjaudom ir gaunam atgal. Ir ką? Toks gyvenimas.

Auksinės adatos. Tai šiuo metu mano galvoje, tik gal kiek kitu pavidalu. Kiekviena mintis kažkaip įgauną savitą spalvą ir formą. O tavo veidas dabar virtęs kažkokia pilka tuštuma, be jokių apibrėžtų ribų, tarsi po kokio atominio sprogimo. Ir man tai patinka. Nematau tų akių, kurių nuolat ilgiuosi.

Einam per tylas. Brendam per mėšlų krūvas ir vistiek niekad ir niekaip nerandam savo kelio. Ir neturim nė vieno, kurį galėtume apkaltint dėl savo nesekmių.

Kam tas romantinis cinizmas? Tiesiog toliaus sėdėsim savo appipelijusiose gatvėse ir vadinsim menininkus mėgaudamiesi tabako kvapu ir skoniu, pilsim vieni kitiem pigų vyną ir vadinsimės draugais. Bet taip niekada nebuvo ir vargu ar bus.

Tai tiek, DRAUGAI.

Dėkit tai, ką turit ant visko, ką turit, nes greit galbūt nė to nebeturėsit ir negalėsit padėt.

Rodyk draugams

2014-12-14

buvimo,karštų lūpų prisilietimo

Per daug gerai,kad būtum realybė? Taip. Ir nežinau kiek dar kartų Dievams dėkosiu už tavo egzistavimą manam gyvenime..nežinau dar kiek kartų visiems bandysiu paaiškinti koks tu brangus ir unikalus.. Pasirodo meilė yra tik viena,nes viskas,ką anksčiau jaučiau, nė lašeliu neprilygsta tam,ką dabar vadinu savo gyvenimu. Tas jausmas toks galingas ir kartu,atrodo toks laikinas…bijau. Bijau tave prarast,nes tokia laiminga dar nebuvau.
Jau pusę metų esi mano šypsenos ir tobulų akimirkų priežastis. Pusė metų prabėgo kaip viena sekundė..gal todėl,jog buvau ir esu laiminga….|?
Nedink,nes tik kai esi šalia,galiu vadinti savo egzistavimą gyvenimu…
MEILĖ. tu vienareikšmiškai esi man viskas. MANO/MANO/MANO/MANO laimė ir meilė.
my all.

Rodyk draugams

2014-06-14

būkim tyliai, nepažadinkim praeities

Dabar tylu ir ramu, nes nėra nieko, kas primintų Tave.
Žinau, kad dar vis atiduočiau viską, kad išgirsčiau balsą, bet nebedalinčiau savęs į milijoną dalių, jog tau įtikčiau. Galų galiausiai aš supratau,ko iš manęs norėjai ir kodėl dingai. Gi niekas man net ir nesakė, jog amžinai būsi šalia. Kai pagalvoju…net tu nesakei, kad amžinybė egzistuoja. Viskam teikei laikinumą. Supratau, jog laikina buvau ir aš. Bet aš patenkinta. Man patiko, kai buvai. Nors nežinau ar išvis buvai šalia. Man užteko, ką suteikei man…kažin ar po visko sugebėsiu žiūrėt kitam į akis ir nematyti tavęs. Ech..juk viskas taip juokinga…
Žinok, susitiksim mes… ir pažiūrėję vienas kitam į akis suprasim skirtingus dalykus. Aš suprasiu, jog niekada man tavęs nereikėjo. Deja, tu suprasi, kad būtent dabar tau manęs ir reikia :)

bet dabar būkim tyliai, nepažadinkim praeities.

Rodyk draugams

Next Page »