ispanė.

Taip jau būna, mylimi žmonės išduoda ir palieka mus tuščius. Mylimi žmonės suteikia viltį, pakylėja ir tada nuspiria žemyn, kur tamsu ir šalta. Kur nėra nė lašelio laimės. Mylimi žmonės priverčia tave jais pasitikėti ir tada sunaikina kiekvieną pasitikėjimo kruopelę. Mylimi žmonės išsiurbia ir pasisavina visą tavo skleidžiamą gėrį ir jiems išėjus..tau NIEKO nebelieka.

Mylimi žmonės..jie padaro laimingus mus sekundei, o poto sunaikina amžinybei.

Jie priverčia kūnui virpėti ir ausims girdėti jų balsus, net jei jų šalia nėra. Jie priverčia išeiti iš proto, priimti pačius absurdiškiausius sprendimus ir visą gyvenimą dėl jų gailėtis.

Bet jeigu jie buvo mylimi..tai gal buvo verta? Bent tai paguodžia, kai jau norisi šliaužioti keliais aplink juos ir maldauti, kad neišeitų.

Kad suteitų tą dar vieną sekundę laimės.

Išsigydyk tas savo žaizdas, nes jau pykina. verkšleni kaip mergiotė, gal nosinaitę paskolint? Bus tų meilių, zuikeli. Viskas grįžo ratu. Nepastebėjai? Kiekvienas pažeminimas, kiekvienas susitikimas tik tam, kad palydėtum mane namo, tik tam kad kartu parūkyt, arba iš neturėjimo ką veikti.

Šiandien tu auka. Rytoj turbūt irgi ja būsi.

Atsiprašau, kad mane myli.

Gyvenimas kartais mėgaujasi rodydamas man vidurinį pirštą. Nebėra nieko, kas buvo anksčiau. O buvo tiesiog vienas, suknistas paprastas dalykas - aš buvau nerealia laiminga. Gal ta laimė buvo ir blogis, gal ja ilgai nepasisotinsi, bet tas laikotarpis…buvo nesveikas. Ir pasiilgstu aš tų akimirkų, kurios veždavo. Pasiilgau tų dienų, kai ėjau iš proto dėl tavęs, kai kiekvienas kūno lopinėlis staugė iš skausmo, negavęs tavo rank.

Meilei nereikia pertraukų, o mums jos reikia labai. Gal viskas baigiasi, o gal tai tik pradžia. Gal mums abiems reikia susitaikyti su tais velniškai dideliais minusais ir bandyti juos paversti į pliusus, o gal.. Gal nebūsim kartu, bet žinok,

kad tik su tavimi buvau tokia laiminga.

tik su tavimi buvau tokia, kokia visada bijojau būti. buvau savimi. ačiū tau. ir myliu tave vien tik už tai, kad parodei, jog gyvenimas gali būti toks, kokio noriu. gyvenimas gali būti tikrai gražus. be tavęs jo tokio nebūtų buvę.

Vis dar tavo.

Tapai viskuo, ką turiu. Pats svarbiausias, pats geriausias. Ir kai supykęs išeini…aš negaliu įkvėpt. Tapai mano meile, mano draugu. Tapai mano oru, valdai mano širdį ir visas emocijas. Ir kai melavęs prisipažįsti ir pasakai, kad myli, o aš įsijungiu begarsę ir atsikėlusi randu krūvą praleistų skambučių, sms kaip tu apgailestauji, net nežinau džiaugtis ar verkti. IR VISAI NESVARBU, KAD NUSIVYLIMAI ATITOLINA. TAVIMI NUSIVILTI AŠ NEMOKU :)

Taip, darai nesveikai daug klaidų, bet aš tave myliu. net skauda kaip stipriai. Ir tu kartoji, kad bijai mane prarasti. Bet, klausyk, jeigu AŠ tave prarasčiau…išeičiau iš proto milijoną kartų ir vargu ar sugrįščiau.

Juk žinai, kad mane reikia saugoti. saugoti nuo manęs pačios. nuo kvailų poelgių, beprotiškų minčių ir klaidingų išvadu. Reikia Tavo glėbio, kaip sienos nuo visų blogybių, kad jame sutalpinčiau visą savo pasaulėlį, jog niekada nepaleistum, o ant skruostukų lūpomis rašytum, kad myli. Kutentum atodūsiais ir pirštų galiukais…

ir šiandien paklausiau savęs, ko labiau bijau. ar, kad nebeliks to, kas yra dabar, ar , kad niekados nebus nieko daugiau. o gal aš per daug skubu, nors prašyti,kad neleistum man prie Tavęs priprasti, jau per vėlu…

v.i.s.k.ą