BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2015-07-08 23:32

Kam tas romantinis cinizmas?

Į komentarus

Ir ko gi dar galėjom tikėtis iš sumautų savo gyvenimų, kuriuos valdo mūsų degradavusios asmenybės? Po velnių, kokie dar “happy end’ai”?
Juk tokių nėra, niekada nebuvo ir nebus. O tai, kad kai kuriem patinka savęs gailėtis-visiška tiesa.

Kokie dar vynai ir viskiai? Skrandžiai seniai nebepriima alkoholio, čia tik mūsų sielos vis trokšta pajust svaiginamą šilumą, kuri užlieja kūną ir visišką ekstazę, užvaldančią mintis. Tik apsvaigę tampame dievais. O paprastą, eilinę dieną tebeesame dvasios ūbagai.
Kaip ir daugelis kitų cinikų, gyvenančių šiam pasauly ir nepelnytai gaunančių, tai ko nori.

Siunčiu tuščiagarbius ant trijų raidžių. Tada spjaudau savo gyvenimui į veidą. Deja prieš vėją.

Ir dar, mano ašaros tampa krauju ant tavo lūpų. Nes nuolat žaloju tave skaudžiai, lyg peiliais, į krutinę smingančiais žodžiais. Neatsiprašinėsiu. Savigarba neleidžia.

Tylėjimas užspaudžia arterijas. O ką tu darai? Nieko! Specifiniai prikolai. Žinau, neprisiversi elgtis kitaip. Ir nereikia. Juk žmonės irgi žvėrys. Tik už**** tie savim pasitikintys snukiai.

Gi nebemoku gražiai rašyt, elgtis ir kalbėt. Tegu tai daro tie, kuriems patinka gyvenimo teatras. Kurie neva “dvasiškai tobulėja” būdami tuo, kuo niekada nebuvo ir nebus. Sėkmės!

Taip, mes priklausom tiem laikam, kai sąžinė-smulkmena. Šikam draugam į dūšias, siunčiam atlikt gamtinių reikalų, kišam pagalius į ratus, spjaudom ir gaunam atgal. Ir ką? Toks gyvenimas.

Auksinės adatos. Tai šiuo metu mano galvoje, tik gal kiek kitu pavidalu. Kiekviena mintis kažkaip įgauną savitą spalvą ir formą. O tavo veidas dabar virtęs kažkokia pilka tuštuma, be jokių apibrėžtų ribų, tarsi po kokio atominio sprogimo. Ir man tai patinka. Nematau tų akių, kurių nuolat ilgiuosi.

Einam per tylas. Brendam per mėšlų krūvas ir vistiek niekad ir niekaip nerandam savo kelio. Ir neturim nė vieno, kurį galėtume apkaltint dėl savo nesekmių.

Kam tas romantinis cinizmas? Tiesiog toliaus sėdėsim savo appipelijusiose gatvėse ir vadinsim menininkus mėgaudamiesi tabako kvapu ir skoniu, pilsim vieni kitiem pigų vyną ir vadinsimės draugais. Bet taip niekada nebuvo ir vargu ar bus.

Tai tiek, DRAUGAI.

Dėkit tai, ką turit ant visko, ką turit, nes greit galbūt nė to nebeturėsit ir negalėsit padėt.

Patiko (3)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą