BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2013-12-15

I miss U

Nebėra kelio atgal pas Tave. Žinau. Bet dar dabar žiūriu mūsų video, kuriame bučiuoji mane ir sakai “Show this to Kamiles new boyfriend” . Hehe. Gaila, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Nemaniau, kad ta pabaiga mums ateis. Buvai toks…kokio man tikrai reikėjo. Dabar kiek laiko praėjo, o aš atrodo palikau save ten, pas tave. Palikau ir vargu ar grįšiu. Niekas nebedomina, net minčių nekyla apie kažką kitokio. Apie ką nors, kas neturi tavo akių, tavo žvilgsnio, juoko, balso. Nieko nenoriu girdėti, tik tave. Ir sunku. Be galo sunku, kai esi šitaip toli. Žinok, kad myliu. Nors tau turbūt net nerūpi..
Pati kalta, kad liepiau dingti iš mano gyvenimo, jog kiekvieną dieną rodydavau kaprizus ir nepasitenkinimą, kad kalbam per mažai, kad būni su draugais, kai tuo metu aš laukiu tavo skambučio namie. Tu toleravai mane ne tik tada, bet ir kai sakydavau tau beprotiškiausius dalykus. Visada prisiminsiu :
jis: U pissin me off as usual
aš : why? lol
jis: 1.you drink everyday 2.dnt send me pictures of girls tellin me they want to fuck me.
3.dnt shut the fon on my face.
4.I miss u

.
AŠ TAVĘS IRGI. Taip, kad net BLOGA. bet ką galiu su savimi padaryti? širdis nenori tavęs paleisti, nes mylėti tave man tiesiog…patinka.

Rodyk draugams

2013-11-13

you and me

Parodei, kaip gera būti netikėtai apkabinamai. Kaip gera matyti meilę kito akyse ir glėbyje jaustis saugiai, ramiai. Parodei, ką reiškia būti užkluptai meilės visiškai netikėtai. Parodei, kokius blogus kelius anksčiau pasirinkdavau. Tik dabar, kai tavęs šalia nėra, suprantu, koks buvai man svarbus ir kaip nevertinau laiko, kai vos už kelių milimetrų galėjau jausti tavo kūno šilumą. Parodei, kaip nuostabu yra gyventi su šypsena ir kas keisčiausia, su tavimi norėjau verkt. Verkti iš beprotiškos laimės. Tu mane išmokei paprastumo. To mano gyvenime labai trūko. Tu tiek man visko parodei ir … dingai.
Išnykai iš mano gyvenimo, atrodo atstumas mane išgąsdino, bet aš klydau, sakydama, kad mums neišeis. Mums išeitų, jei tik atsisuktum atgal… Jei tik leistum man tau pasakyt, kaip po tiek laiko aš nesugebu. Aš tiesiog nesugebu naktimis tavęs nesapnuot ir apie tave negalvot. Nesugebu. Viskas buvo per daug gražu, o dabar per daug skaudu. Bet tikrai, tik skausmas man parodo, kad buvai tikras . Nežinau, ar tai meilė, ar prisirišimas, bet man reikia tavęs. Tikrai nuoširdžiai reikia.

Rodyk draugams

2013-09-11

nes oda jau pamiršo ką reiškia tavo prisilietimas

Dabar, kai tu toli, aš pagaliau suprantu ką reiškia smulkmenos..tos mažytės akimirkos, kurias dažnai pamirštame. Atrodo…man tikrai dabar užtektų tiesiog sėdėti su tavimi ir rūkyti. Tyloje, tiesiog žiūrėti į tave ir matyti kaip tu lėtai išpūti dūmus…
Man užtektų tiesiog vieno tavo apkabinimo. Žinau, jog tą akimirką jausčiausi lyg glėbyje laikyčiau visą savo gyvenimą. Tapai svarbus tiek, kad negaliu nusakyti žodžiais, kaip man sunku būti atskirai.
Bet man negana to, kad tiesiog ESI. Aš noriu, kad būtum šalia. Juk toks atrodo mažas noras. Kad tiesiog praeitum vieną gatvę kartu su manimi, laikydamas mano ranką savojoje. Arba penkiolika minučių pasėdėtum kartu tyloje, kol mano akys prisisotins tavęs dar keliems mėnesiams.
Kodėl?
Kodėl tapai toks svarbus, kad net po šitiek laiko, net kai mus skiria toks didelis atstumas, aš vis dar žiūriu į mūsų nuotrauką ir bandau pagauti tą akimirką joje? Kodėl nemoku susitvardyt ir pykstu ant tavęs, jog nesi šalia, jog nemyli. Prikaišioju tau tai, kad negali manęs apkabinti, jog nesugebi apsaugoti nuo blogio ir nemyli. Bet aš tiesiog… Supranti, tiesiog noriu nors kelias sekundes tave pajausti ŠALIA. ARTI. Sakei ateis ta diena, kai vėl mane apkabinsi stipriai, bet šiandien jaučiuosi taip, lyg ta diena ne artėtų, o tolstų. Tu tolsti. Aš tai jaučiu. Bet po velniais, negaliu padaryti su savimi nieko. Visatėlaičiai nieko.
O dabar..esi toli..ir aš bandau prisiminti kiekvieną tą akimirką, ir kaltinti save, jog skubėjau gyventi, nes oda jau pamiršo ką reiškia tavo prisilietimas…

Rodyk draugams

2013-02-10

Dažnas sako, kovok su savimi. BET KAS TADA PRALAIMĖS?

Dažnai kalba, kad dėl kitų žmonių verta keistis, kad REIKIA keistis. Bet jei tu netiksi žmogui toks koks esi, tai tikrai neįtiksi ir su dešimčia kaukių. Jei vaikinas nemylės tavęs su blogu charakteriu, ar su perdėtais principais, jei nesupras tavęs TOKIOS. Tokios, kokia tu tiesiog ESI. Tai kam toks žmogus šalia reikalingas?

Jei tavo nuotaikų kaita ves jį iš proto, jei tavo blogas charakteris jį nervuos, jei jis nesupras tavo žvilgsnio ir kabinėsis kodėl tu taip į jį vis piktai žiūri, jei jis už kiekvieną tavo pasakytą žodį (kurį žinoma netyčia lepteli supykusi) pakels skandalą - gal tiesiog tai ne toks žmogus, kokio tau reikia šalia? Gal tiesiog jūs abu nenorit vienas kito suprast. Gal jums tiesiog to nereikia?

Dažnas sako, kovok su savimi. BET KAS TADA PRALAIMĖS?

Rodyk draugams

2013-02-07

Tiek metų blog’e !!!!! Aaaaa…

Šitiek metų BLOG’e.lt, o čia atėjusi, jaučiuosi lyg čia būčiau pirmą kartą.. Viskas keičiasi, anksčiau atrodė, jog jei aprašysiu savo gyvenimą,viskas pasikeis. Pasikeis jausmai, nuotaikos, viskas BUS taip, kaip parašysiu. Deja. Supratau, jog tai, ką užrašau, dar labiau įsismelkia į mane, dar labiau įskaudina.

Aišku, šitiek laiko man kažko trūko. Niekaip nesupratau ko. Man trūko šios vietos, turbūt… Trūko žodžių - nes jais buvau išmokus gydytis. Dabar vidiniame pasaulyje susikaupę sėdi tiek daug dalykų. Tiek gerų, tiek blogų. Dažniausiai rašiau įsimylėjusi, arba įskaudinta. Kartais paskaitau prieš 3 metus ką rašiau ir mano veidą papuošia šypsena. Atsiminimai…visi jie yra tikri tik todėl , kad įskaudinta, arba laiminga, tą pačią akimirką rašydavau ! Ir tie įrašai pilni manęs, mano emocijų, TŲ TIKRŲ. Ir tai persisunkia atgal į mane. Man gera, kad laikas, kurį tiek metų leidau Blogas.lt tinklalapyje, dabar man gali kažką duoti.

Gal ir daug žmonių pavedžiau su savo rašytom, bet nebaigtom istorijom, bet aš grįšiu. Laikas bėga, šiuo metu jis bėga per daug greitai, neišeina susidėlioti jo taip, kaip norėčiau. O norėčiau viską spėti. Pradėti ir nebaigti darbai slegia kiekvieną rytojų, ir taip kaupiasi, kaupiasi. . . Bet tikrai, tikrai norėčiau vėl pajusti tą RAŠYMĄ. Norėčiau vėl gilintis į save, išlieti save, nes tai būdavo geriausias vaistas!

Rodyk draugams

« Previous PageNext Page »